Transformations  in
Business & Economics

JEL klasifikacija: Y20.

Vargingas gyvenimas žadina išgyvenimo, o turtingas – gerovės išsaugojimo siekius. Gyvenimo kokybės atskirtis šalių viduje ir tarp valstybių bei regionų įtakojo karinės galios ugdymą bei naudojimą išlaisvinimo, apsigynimo, teisingumo ir kitokių karų pavadinimais. Tačiau tūkstantmečių sandoroje, problemų sprendimo prievartos būdu fone, pasaulyje, ir ypač Europoje, išryškėjo karinės galios reikšmę eliminuojanti geranoriškumo idėja. Jos esmė yra ta, kad labiau išvystytos šalys prisiima misiją padėti mažiau išvystytoms šalims ir tokiu būdu mažinti ekonomikos ir gyvenimo kokybės atskirtį.

ES Steigimo dokumentuose deklaruojami ekonomikos funkcionavimo konvergencijos, aukšto aprūpinimo darbu bei socialinės apsaugos lygio, gyvenimo lygio kilimo bei gyvenimo kokybės gerėjimo ir valstybių narių ekonominės bei socialinės sanglaudos ir solidarumo siekiai. Dauguma naujųjų ES šalių narių, lyginant su šalimis senbuvėmis, turi gerokai menkesnį ekonomikos ir pragyvenimo lygį. Norint priartėti prie ES pirmaujančių šalių lygio joms tenka siekti dinamiškos ir spartesnės ūkio pažangos. Neišvengiamas ir kainų mobilumas, ypač kai naujų šalių narių daugelio prekių kainos vidaus rinkose yra žemesnės.

Šioje situacijoje iškyla požiūrio į kainų stabilumą, ir su tuo susijusį infliacijos kriterijų, klausimas. Ar šis kriterijus duotuoju atveju yra pasiekto rezultato matavimo ar norimo rezultato siekimo instrumentas? 2006 metais Lietuvos jungimosi į eurozoną pastangos ir iš to kilusios diskusijos rodo, kad daugumoje atvejų vyravo diskretiškos, tik kainų stabilumo ir infliacijos kriterijaus įvykdymo pamatavimo sampratos.

Kitokia infliacijos kriterijaus prasmė ir reikšmė ryškėja tada, kai į problemą žvelgiama per šalies ekonominės pažangos ir gyvenimo lygio kilimo prizmę. Priklausomai nuo to, ką infliacijos kriterijumi norima pasiekti, galima orientuotis: 1) į esamą žemesnio ekonomikos ir kainų lygio stabilumo fiksavimą arba 2) šį kriterijų naudoti kaip kontrolinį ekonomikos, gyvenimo lygio ir kainų augimo matavimo ir kontrolės instrumentą?

Laikantis pirmosios orientacijos kriterijus būtų naudojamas kaip instrumentas, padedantis kainų ir infliacijos augimą išlaikyti numatytose ribose. Šiuo atveju sumažėtų kainų lankstumas ir tai atsilieptų šalies ekonomikos augimui. Kainų stabilumo ir žemos infliacijos kriterijaus įsipareigojimai, esant žemam kainų lygiui, reikalauja, bent jau laikinai, griežčiau kontroliuoti ir riboti darbo užmokesčio augimą. Vadinasi, šalis kurį laiką turės išlikti pigesnės darbo jėgos rezervatu. Tačiau tokia situacija neatitiktų ES principinės nuostatos, numatančios siekti „... gyvenimo lygio kilimo bei gyvenimo kokybės gerėjimo ir valstybių narių ekonominės bei socialinės sanglaudos ir solidarumo.“ Eurą skubotai įsivedusioje šalyje tolimesniuose jos raidos etapuose susitelkiant į minėtos nuostatos įgyvendinimą, butų sunku išlaikyti kainų stabilumo lygį, pagal trijų geriausius kainų stabilumo rezultatus pasiekusių ES šalių rodiklius. Dėl to šalis ankstesniame savo ekonominio augimo etape formaliai atitikusi infliacijos kriterijaus rodiklį ir priimta į eurozoną, vėliau įgyvendindama ES nuostatas ekonominio ir gyvenimo kokybės gerėjimo srityje patirs kainų ir infliacijos augimo problemas.

Kartu su tuo kyla ir bendresnių socialinio bei euro ir ES įvaizdžio smukimo grėsmė. Bus sunku pripažinti ir visuomenei paaiškinti, kad po euro įvedimo augančios kainos yra daugiau klaidingų ir skubotų sprendimų, o ne paties euro ir ES plėtros padarinys.

ES principinių nuostatų dėl gyvenimo lygio kilimo bei gyvenimo kokybės gerėjimo ir valstybių narių ekonominės bei socialinės sanglaudos ir solidarumo kontekste diskretišką ir ribotą prasmę turi TVF atstovų (A. Mody, 2007) pareikštos įžvalgos dėl didėjančių atlyginimų Lietuvoje ir su tuo siejami samprotavimai, kad brangstanti darbo jėga mažina Lietuvos tarptautinį konkurencingumą, verslininkams dėl to bus vis sunkiau eksportuoti gaminius ir galiausiai sulėtės ekonominis augimas arba ištiks nuosmukis.

Tokie apibendrinimai stokoja ekspertinio įžvalgumo ir rodo vienpusiškai neigiamą nusiteikimą parenkant situacijos vertinimo argumentus. Dėl minėtų TVF išvadų teisingumo verčia abejoti šie kontrargumentai. Pirma, didėjantys atlyginimai Lietuvoje sukuria patrauklesnę darbo jėgos rinką, dėl ko, viena vertus, sumažės darbo jėgos emigracijos paskatos ir kita vertus Lietuva tampa patrauklesnė profesionalų imigracijai. Antra, profesionalų telkimasis, darbas, kūrybingumas ir iniciatyva Lietuvoje didins čia gaminamų prekių kokybę bei intelektualųjį komponentą, kas yra esminė konkuravimo sąlyga. Trečia, auganti gaminių ir paslaugų kokybė lems konkuravimo akcentų pasikeitimą: nuo konkuravimo kainomis link konkuravimo kokybe. Ši aplinkybė įtakos Lietuvos tarptautinio įvaizdžio augimą: nuo pigią prekę gaminančios link kokybišką prekę gaminančios šalies įvaizdžio. Ketvirta, skatins marketingo ir pardavimų darbo profesionalumo augimą dirbant užsienio rinkose, nes reikalaus geros kvalifikacijos ir kūrybiškumo parduodant eksporto prekes. Penkta, siūloma Lietuvai trūkstamų darbuotojų atsivežti iš užsienio. Tačiau kokios kvalifikacijos, kokybės ir iš kokių šalių darbuotojai važiuos dirbti į Lietuvą, jei darbo užmokestis bus pertvarkytas pagal TVF rekomendacijas. Kyla trijų pakopų migracijos grėsmė, lemianti Lietuvai ilgalaikį buvimą ant antrosios pakopos, kai lietuviai migruos darbui į Europinės gerovės šalis, o darbo vietas Lietuvoje užims migrantai iš trečiojo pasaulio.

ES finansinė parama smulkiam ir vidutiniam verslui sukuria geras technologinio proveržio galimybes. Įmonės, gavusios finansinę paramą, įsigyja naujas technologijas ir įrengimus, kurių vien savomis lėšomis nupirkti nepajėgtų. Taip jos pasiekia, o kartais gal net pralenkia kitų ES šalių analogiškų įmonių lygį. Kartu padidėja jų konkurencingumas vidaus ir užsienio rinkose. Tačiau būtent ši staigiai padidėjusio konkurencingumo aplinkybė verčia susimąstyti dėl konkurencingumo išsaugojimo tolimesnėje ateityje. Pagrindo susirūpinimui teikia keletas aplinkybių, kurių padariniai ryškėja ypač tada, kai į jas gilinamasi priežastinių ryšių ir priklausomybės kontekste.

Pirma, įmonė, pagerinusi ES paramos dėka savo technologinį lygį, ateityje konkurencinį pajėgumą galės išlaikyti tik tuo atveju, jei pajėgs sukaupti pakankamai lėšų investicijų atnaujinimui. Antra, turimos rinkos, ypač kai prekės gaminamos vidaus rinkai ir parduodamos žemomis kainomis, apsprendžia įmonės investicijų atnaujinimui reikalingų lėšų kaupimo galimybes. Trečia, euro įvedimo infliacijos kriterijai suponuoja nepalankias sąlygas įmonėms didinti kainas ir tai savo ruožtu neigiamai veikia investicijų atnaujinimui reikalingų lėšų kaupimo galimybes. Ketvirta, investavimo į technologijų atnaujinimą lėšų trūkumas, sparčios technologinės pažangos kontekste, tampa įmonės technologinį atsinaujinimą bei konkurencingumą ribojančiu veiksniu.

ES teikiamos technologinio tobulėjimo ir atsinaujinimo galimybės ateina dviem būdais. Pirma, per ES teikiamą finansinę paramą, ir antrą per geresnį prieinamumą prie mokslinių ir technologinių naujovių. ES finansinė parama verslo įmonėms suteikia impulsą jų tolimesniam augimui ir išlikimui rinkoje ilgalaikėje perspektyvoje. Tačiau šiuos tikslus jos galės pasiekti, jei ir po to, kai nebus joms teikiama ES finansinė parama, sugebės pakankamai investuoti į technologijų atnaujinimą.

Paminėtos aplinkybės verčia galvoti, kad mažiau išvystytų šalių atskirties mažinimo idėjos įgyvendinimas dar laukia gilesnio mokslinio aptarimo ir tobulesnių politinių ir strateginių sprendimų.

Vyr. redaktorius prof. habil. dr. Vytautas P. Pranulis