Transformations  in
Business & Economics

KLASTERIŲ POLITIKOS MODELIAI VIŠEGRADO GRUPĖS ŠALYSE - LYGINAMASIS TYRIMAS
Anna H. Jankowiak

SANTRAUKA.  Klasteriai vystosi labai dinamiškai tiek išsivysčiusiose, tiek besivystančiose ekonomikose. Vienas iš klasterių kūrimo ir klasterių iniciatyvų pradinių taškų yra atskirų šalių vykdomos klasterių politikos, kurios daro įtaką regioninės specializacijos lygiui bei ekonomikos inovacijų lygiui ir pačioms įmonėms. Klasterių politika tapo nusistovėjusia ekonominės politikos koncepcija, orientuota į ekonomikos augimą. Ši politika yra vykdoma daugelyje šalių nuo devintojo dešimtmečio. Nors ir nepilnai išplėtota ir oficialiai įtvirtinta, ji sudarė regioninės politikos koncepcijos dalį. Galima teigti, kad iš esmės kiekviena šalis vykdo skirtingą klasterio politiką, tačiau galima atpažinti keletą bendrų požymių bei priemonių. Klasterių politika yra formuojama daugybės persidengiančių veiksnių bei atskirų nacionalinių ekonomikų. Klasterių politikos modelių diversifikacija šalyse gali kilti dėl politinių, ekonominių ir socialinių bei net dėl kultūrinių priežasčių. Šio straipsnio tikslas yra pristatyti klasterio politikos modelius Višegrado grupės šalyse, t. y. Čekijoje, Lenkijoje, Vengrijoje ir Slovakijoje atsižvelgiant į jų skirtumus ir panašumus. Klasterio politikos analizė buvo vykdoma šiose srityse: klasterio suvokimas, valdymo lygmenys, politikos tikslai, paramos klasterių identifikavimas ir atranka, klasterinių iniciatyvų institucinės konfigūracijos, klasterių palaikymo priemonės, ir laikas bei / ar paramos trukmė.

REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: klasteriai, klasterio politika, Višegrado grupės šalys, V4 grupė.