Transformations  in
Business & Economics

EKSPORTAS ŠIUOLAIKINIO EKONOMINIO PROTEKCIONIZMO DOKTRINOJE IR POLITIKOJE
Bogusława Drelich-Skulska, Malgorzata Domiter

SANTRAUKA.  Globalizacijos - objektyvaus ir paplitusio reiškinio - eroje nacionalinės vyriausybės nuolat turi rinktis prekybos politikos modelį, kuris leistų iš globalizacijos gauti kuo daugiau naudos ir išvengti su ja susijusių grėsmių. Norint priimti teisingą sprendimą, būtina atsakyti į klausimą, ar įmanoma veiksmingai įveikti pasaulinės rinkos keliamus iššūkius be vyriausybės paramos. Dabartiniai argumentai už ekonominį protekcionizmą teoriniu požiūriu apima strateginės prekybos politikos ir pramonės politikos sąvokas, kurios sudaro šiuolaikinės protekcionistinės praktikos pagrindą.
Mainų teorijos požiūriu tiek eksportas, tiek importas traktuojami kaip simetriški elementai, tačiau XX-XXI a. ekonominių reiškinių analizė liudija, kad antiimporto tendencijos dominuoja prieš tendencijas, orientuotas į eksporto plėtrą. Straipsnio tikslas - atsakyti į klausimą, kokią vietą eksportas užima neoprotekcionizmu grindžiamoje prekybos politikoje, kartu pabrėžiant, kad visas teorinis su eksportu susijusios ekonominės plėtros strategijos pagrindas buvo sukurtas neoklasikinėje tarptautinės prekybos teorijoje. Remiantis neoprotekcionizmo suformuluotais argumentais, atsispindinčiais strateginės prekybos ir pramonės politikos protekcionistinėje praktikoje, tyrime nagrinėta jų įtaka proeksporto prekybos politikai.
Autoriai atkreipė dėmesį, kad protekcionistinė politika daugiausia dėmesio skiria patekimo į vidaus rinką ribojimui, o strateginė prekybos politika ir pramonės politika akcentuoja veiksmus, palengvinančius vidaus rinkos veikimą ir sukuriančius konkurencingas verslo veiklos sąlygas. Taip pat nustatyta, kad šių politikų praktikoje taikoma protekcionistinė praktika apima įvairias priemones, kuriomis siekiama didinti eksportą.

REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: protekcionizmas, neoprotekcionizmas, prekybos politika, eksportas, importas.